„Magnificat“ 2014 m. Nr. 4
Naujojoje rubrikoje pateikiame teol. m. dr. Gedimino Jankūno patarimus, į ką atkreipti dėmesį skaitant Evangeliją ir kaip medituoti bei kontempliuoti Dievo žodį. Šį kartą kviečiame stabtelėti prie Evangelijos pagal Joną (12, 1–11) ištraukos, skaitomos Didįjį pirmadienį.
SKAITYTI – Jn 12, 1–11
Šešioms dienoms belikus iki Velykų, Jėzus atėjo į Betaniją, kur gyveno jo prikeltasis iš numirusių Lozorius. Ten buvo jam iškeltos vaišės. Morta tarnavo, o Lozorius kartu su svečiais vaišinosi prie stalo. Paėmusi svarą brangių tepalų iš grynojo nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namai pakvipo tepalais. Vienas iš jo mokinių, Judas Iskarijotas, kuris turėjo jį išduoti, pasakė: „Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir neatiduoda vargšams?“ Jis taip sakė ne tam, kad būtų rūpėję vargšai, bet kad pats buvo vagis ir, turėdamas rankose kasą, grobstė įplaukas. O Jėzus tarė: „Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai. Vargšų jūs visada turėsite su savimi, o mane ne visuomet turėsite.“ Daug žydų sužinojo jį tenai esant ir atėjo ne tik dėl Jėzaus, bet taip pat pamatyti Lozoriaus, kurį jis prikėlė iš numirusių. Aukštieji kunigai dabar nusprendė nužudyti ir Lozorių, nes daugybė žydų per jį atsitraukė nuo jų ir įtikėjo Jėzų.
MEDITUOTI – „Ten buvo jam iškeltos vaišės...“
Vaišės keliamos ir mūsų laikas. Tai šventės apraiška mūsų gyvenime. Vaišių nebūna kasdienybėje. Vaišės nebėra kasdienybė. Dalyvaudami vaišėse tarsi persikeliame į kitokio gyvenimo tikrovę. Gyvenimo, kuriame nieko netrūksta, kuriame visi gražūs, pasipuošę, linksmi. Dalyvaudami vaišėse mes patys persikeičiame, užsidedame oresnio, turtingesnio, pavyzdingesnio žmogaus rūbą ir tampame pirmiausia patys sau kitokie. Vaišėse tai, kas svarbu kasdienybėje, nueina į antrą planą: žinių žiūrėjimas, serialai, mokesčiai, ligos, nepritekliai... Vaišėse svarbiausia tampa žmogaus ir jo įvykio – jubiliejaus, gimimo, vestuvių, diplomo ar kitos progos – šventimas. Laikas vaišėse skuba kitaip, jo negailima, tik dažnai apgailestaujama, kad jis taip greitai eina ir neišvengiamai grąžina mus į kasdienio gyvenimo laiką.
Jėzui apsilankius Betanijoje iškeliamos vaišės. Ir ar galima kaip nors kitaip, žinant, kad Jėzus iš numirusių prikėlė jau kape gulėjusį Lozorių? Morta ir Marija, dvi dėkingos seserys, o ką jau kalbėti apie patį Lozorių, dar neatsigavę nuo patirto stebuklo skuba ruošti vaišes, nes dabar kiekvienas Jėzaus apsilankymas yra kitokio gyvenimo apraiška. Tą, kuris turi gyvenimo ir mirties raktus, negi varginsi kasdienio gyvenimo smulkmenomis, vienadienėmis žinelėmis, nuogirdomis, padejavimais? Nenuostabu ir tai, kad būtent šiose vaišėse atsirado „svaras brangių tepalų iš gryno nardo“ (manau, nuo „nepavykusių“ Lozoriaus laidotuvių)... Argi gerose vaišėse būna pigių dalykų?
MELSTIS – „Namai pakvipo tepalais...“
Šiaip jau mano uoslė prasta, bet labai stiprius kvapus, nors ir neskiriu, bet užuodžiu. Lankydamasis Šventojoje Žemėje uosčiau ir nardo. Neįprastas kvapas, bet skanus. Iš tokio, rodos, neišvaizdaus gelsvo žiedelio. Taip, Viešpatie, apie gerą kvapą, o ir blogą, Tu pats daugiausiai žinai, juk Tu jį ir sukūrei. Kasdien Šventykloje buvo aukojamos deginamosios atnašos, o jų skleidžiamas kvapas turėjo siekti Tavo dangiškąjį sostą. Jeigu ateitum į mano namus, kokiu kvapu Tave pasitikčiau? Baimės, nuovargio, apsnūdimo, apsileidimo, ligos...? Ar turiu ką nors tikrai brangaus ir vertingo, kad Tavo, Jėzaus, apsilankymo proga galėčiau iškelti vaišes? O gal aš esu kaip Judas Iskarijotas, kuris viską skaičiuoja ir apskaičiuoja, ir manau, kad neverta švaistyti savojo turto keliant vaišes? Geriau pasirūpinti vargšais, kurių pirmasis aš pats esu. Vargšas, kuris dar neturi sukaupęs tiek turtų, kad galėtų dalytis su žmogumi ar su Dievu.
Dosnumo, dosnumo, dosnumo, Marijos, Mortos ir Lozoriaus! Ką mes kiekvienas turime, ko nebūtume gavę iš Tavęs ir per Tave, Viešpatie? Viskas, kas aš esu, ką turiu, tegul tampa kvapnia deginamąja auka ant Tavo garbės altoriaus. Noriu būti vargšas, kurį netikėtai pakviečia į vaišes, kur susitiksiu Tave, Jėzau. Ir tada man padarysi stebuklą, mane prikelsi, mane perkeisi, mano gyvenimas taps namai, kuriuose nuolatos lankysies.
KONTEMPLIUOTI – „Vargšų jūs visuomet turite šalia savęs...“
Tikrai taip, Viešpatie. Vargšų aplinkui mus niekad netrūksta, nes dažnai aš pats papildau jų gretas, neišdrįsdamas būti turtingas. O juk per Krikštą tapau Dievo vaiku ir dangaus paveldėtoju. Kas yra Geroji Naujiena? Tai, kad Dievas mus pamilo, kai mes nieko vertingo neturėjome ir nebuvome padarę. Pamilo ir apdovanoja amžinojo gyvenimo, Dangaus Karalystės paveldu. Susitikę Jėzų iš tiesų nebesame vargšai. Vargstame tik tol, kol nepažįstame, koks turtingas yra Dievas ir koks dosnus mums, kurie dažnai į Jį žvelgiame ne kaip į praturtintoją, bet kaip į tą, kuris nori suvaržyti, apriboti mūsų laimę. Jeigu nenorime būti vargšais, turime rūpintis tapti turtingi pas Dievą.
Reikia atsitraukti nuo tų, kurie nori nužudyti Jėzų ir Jo dovanojamą kitokio gyvenimo kokybę bei prisijungti prie įtikėjusių, praturtėjusių, kurie gali leisti sau kelti ir dalyvauti vaišėse su Jėzumi. Nuo šiol stengsiuosi nepraleisti progos susitikti su Jėzumi šv. Mišių aukoje ir puotoje, kad galėčiau, kaip ir dera Dievo vaikui, maitintis Jo žodžiu ir Jo meilės sakramentais. Patirti iš Jėzaus gyvenimą perkeičiančius stebuklus ir dalytis ta džiaugsmo patirtimi su kitais, ypač tais, kurie dar nepažino ar nepripažino savo tikrojo turto – tikėjimo Dievu ir Jo meilės.
Kun. teol. m. dr. Gediminas Jankūnas,
Krekenavos Švč. M. Marijos Ėmimo į dangųbazilika
